- miklybė
- miklýbė sf. (1) DŽ, miklỹbė (2) [K], Gs 1. miklumas, vikrumas: Miklýbė to vaiko – kaip vijurkas! Rm. | prk.: Buvo tai žmonės, kurie visokiais keliais ir miklybėmis stengėsi iššokti iš darbininkų tarpo rš. 2. SD154, N, Kos51 stiprumas, tvirtumas. 3. kietumas: Sėklunlizdas džiūdamas miklybę kremblėtą įgaunąs P.
Dictionary of the Lithuanian Language.